„Credit Suisse” yra garsus Šveicarijoje įsikūręs investicinis bankas. Jis gyvuoja nuo 1856 m. ir yra vienas didžiausių bankų pasaulyje.
Tačiau daugelis žmonių mano, kad dabar bankas gali patirti didelių finansinių sunkumų, ir prognozuoja visišką visos pasaulio bankų sistemos žlugimą.
Taigi pagrindinis klausimas – kaip atsidūrėme tokioje situacijoje ir ar šie kaltinimai yra pagrįsti?
Reikia pripažinti, yra keletas nerimą keliančių įvykių. Pirma, bendrovės akcijų kaina gana smarkiai krito – per pastaruosius šešis mėnesius kaina smuko beveik 50 %.
Be to, kyla klausimas dėl kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriuose. Nesigilinkime į techninius dalykus, bet toks bankas kaip „Credit Suisse” turi skolintis pinigų, kad galėtų tęsti veiklą. Tačiau skolintojai ne visada automatiškai tikisi, kad jiems bus sumokėta visa suma. Vietoj to jie gali rasti būdų apsisaugoti nuo ypatingo įsipareigojimų nevykdymo įvykio, įsigydami kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorius (angl. credit default swap, CDS). Tai tarsi draudimas, tik tiekėjas sumokės skolintojui, jei „Credit Suisse” neįvykdys savo įsipareigojimų. Dabar, pažvelgę į šių produktų įkainius, galite pasakyti, ar yra reali įsipareigojimų nevykdymo rizika. Pavyzdžiui, jei trečioji šalis jums sako, kad apdraus jus nuo įsipareigojimų nevykdymo tik tuo atveju, jei sumokėsite absurdiškai didelę įmoką, tuomet potencialiai galite teigti, kad „Credit Suisse” gali žlugti.
Ir šiuo metu Credit Suisse CDS įmokos yra neįtikėtinai didelės. Netgi didesnės nei 2008 m., kai visi galvojo, kad bankų sistema žlugs nuo savo pačios svorio.
Tačiau vakar generalinis direktorius padarė pareiškimą, kad nuramintų šias baimes. Jis pasakė, cituojame:
„Žinau, kad nelengva išlikti susikaupus, kai žiniasklaidoje skaitote daugybę istorijų, ypač atsižvelgiant į daugybę faktų neatitinkančių teiginių. Vis dėlto tikiu, kad nepainiojate mūsų kasdienių akcijų kainos rodiklių su stipria banko kapitalo baze ir likvidumo padėtimi.”
Tačiau šis pareiškimas mažai ką tepadėjo. Tiesą sakant, žmonės ėmė pabrėžti, kad šis pareiškimas skambėjo bauginamai panašiai į tai, ką prieš 14 metų apie jų kapitalo padėtį sakė Lehman finansų direktorius. Tai buvo 2008 m. rugsėjį, prieš pat bankui žlungant.
Net garsus rašytojas ir prekiautojas Nassimas Talebas (Nassim Taleb) pasisakė šiuo klausimu ir parašė tviteryje: „Visi gandai yra melagingi, kol nėra oficialiai paneigti”. Jis norėjo pasakyti, kad jei vieno didžiausių pasaulio bankų vadovas turi kategoriškai paneigti tokius gandus, tai nesumažina jokių baimių.
Tačiau, be gandų, yra ir realaus susirūpinimo dėl banko finansinės padėties.
Pradėkime nuo nesėkmių rizikos valdymo srityje. Turint tokį didžiulį investicinės bankininkystės padalinį kaip „Credit Suisse”, būtina kapitalą (pinigus) paskirstyti apdairiai. Tai paaiškina, kodėl tokie pasauliniai bankai kaip „Credit Suisse” turi ištisus rizikos valdymo skyrius. Tačiau per pastaruosius kelerius metus bankas, atrodo, priėmė vis neapgalvotesnių sprendimų.
Pavyzdžiui, paimkime Greensill nesėkmę. Jie buvo didžiausias ne bankinis tiekimo grandinės finansavimo paslaugų teikėjas. Siekdami aptarnauti klientus visame pasaulyje, jie skolinosi dideles pinigų sumas iš išorės investuotojų, įskaitant „Credit Suisse”. Savo ruožtu „Credit Suisse” įtikino savo klientus panaudoti dideles kapitalo sumas – apie 10 mlrd. O kai „Greensill” bankrutavo, kartu nukentėjo ir bankas, ir jo klientai.
Taip pat yra liūdnai pagarsėjęs „Archegos Capital” fiasko. Šiuo atveju šeimos biuras nusprendė rizikuoti didelėmis pinigų sumomis rinkdamasis rizikingas akcijas ir galiausiai viską prarado. Tačiau kadangi šiuos sandorius jie finansavo iš „Credit Suisse” pasiskolintais pinigais, bankas taip pat turėjo patirti didžiulį nuostolį.
Praėjusiais metais jie taip pat sumokėjo beveik 275 mln. dolerių, kad išspręstų problemas su JAV, Jungtinės Karalystės ir Šveicarijos reguliavimo institucijomis. Tai taip pat nepadėjo. Be to, investicinės bankininkystės srityje apskritai pastebimas sulėtėjimas. Nepakanka susijungimų, įsigijimų ir finansavimo veiklos. Tai reiškia, kad „Credit Suisse” neturi tiek daug galimybių vykdyti šiuos sandorius ir didinti pajamas.
Visa tai didina kapitalo kainą. Bankas yra priverstas mokėti didesnes skolinimosi išlaidas ir tai turi įtakos jo veiklos rezultatams. Tai paaiškina, kodėl per pastaruosius tris ketvirčius bankas kiekvieną kartą patyrė nuostolių.
Apskritai tikimasi, kad bankas netrukus gali atsidurti sunkioje padėtyje. Jie praranda didžiausius talentus. Jų restruktūrizavimo planas (padalyti investicinės bankininkystės padalinį į tris dalis) investuotojams nepatiko. Be to, nerimaujama, ar bankas yra tinkamai kapitalizuotas, t. y. ar jis turi pakankamai pinigų savo įsipareigojimams vykdyti.
Jei to nepadarys, jie gali neįvykdyti įsipareigojimų. O įsipareigojimų nevykdymas niekam nepatiks. Nes „Credit Suisse” veikia ne vakuume. Ji susijusi su pasauline bankų sistema. Ji yra sistemiškai svarbi. Tai reiškia, kad jos žlugimas gali sukelti visos bankų sistemos griūtį.
Ar taip atsitiks? Nežinome. Galime tik tikėtis ir melstis, kad taip nenutiks. Nes šiuo metu pasauliui mažiausiai reikia dar vienos pasaulinės finansų krizės.